sweet goodbyes

Tikrai tokia visa šilta...

pavasari,

Aš pasiilgau gaivumu dvelkiančio pavasario, kai saulės bučiuojamais skruostais ir pėdas dengiančiais aulinukais brendi per žiemos pabaigą, paskutinius atodūsius, atsisveikinimą. Kai iš juodos, dar šaltumu alsuojančios žemės ima kilti pirmi, trokštantys kvepėti daigeliai, stebėtinai greitai skubantys tobulėti - pasiekti žmonių susižavėjimą, šypseną. O pavasariui įsibėgėjus mano akys nušvinta mėlynumu, lyg gražiausias pasaulio mėlis miškuose sveikinasi žibutės. Ir mylėdamas mane Tu tikrai žinai, kad ne rožės, tūnančios parduotuvėse ištisus metus, o jos, žydrosios mažylės, nudžiugina mane labiau.

Aš myliu pavasarį, nes pavasariu gimiau.

Pavasarį įsimylėjau ir myliu dar smarkiau. Tik Tu, pavasari, toks tyras ir žavus. Savo atgimimu ir tuo kvapu, kurio jau laukiu.

Kas aš?

Labas.

Pasak mamos rašyto dienoraščio gimiau labai permainingą pavasario dieną: lijo lietus, snigo, švietė saulė. Nieko nepamenu, net kai atsimerkiau. Mama sakė, kad mano akys buvo kaip šulinukai. Galbūt jau nuo tada labiausiai pastebima mano dalis - akys. Tikiuosi, kad jos ir mano sielos veidrodis. Tuomet kitų dėka žinočiau, jog mano siela graži ir didelė. Ne, nesigiriu gražiomis akimis, paprasčiausiai šią akimirką stiprinu pasitikėjimą savimi, nes manau, kad jį kažkokiu būdu nualinau. 

Kas aš? 

Mano vardas Deimantė. Esu tarp visų pasaulio žmonių žmogus, kuris trokšta, myli, tiki. Esu žuvų zodiako ženklo atstovė. Galbūt dėl tokio žvaigždžių išsidėstymo esu jautri, greitai pažeidžiama svajotoja. Daug šneku, tačiau ne su visais ir ne visur. Kartais ne ten kur reikia. Per klaidas tobulėjam. 

Esu egoistė. Manau, kad visų svarbiausia reikia mylėti save, tik tada galėsi pamilti kitus. Nors savo mylimajam atiduodu visą save. 

Svarbiausia vertybė man - šeima. Tėvai visą gyvenimą stengėsi, kad suprasčiau, jog būtent šeima yra tai, ką reikia vertinti, saugoti ir puoselėti. Būtent čia visada gali rasti ramybę. Todėl didžiausia mano svajonė - darni, stipri šeima. 

Tai, ką dabar bandau parašyti, rašau labai ilgai. Matyt, visada lengviau rašyti apie ką nors kitą, tik ne apie save. Tuo labiau, kad dažniausiai savo vidų palieku sau. Prieš miegą nagrinėju kiekvieną savo mintį, bandau suprasti ko noriu, susidėlioti į tam tikrus gyvenimo etapus. Dažniausiai užmiegu nebaigusi šio proceso. Myliu miegą. 

Tikiu žmonių gerumu. Nors tikrovės vaizdas atima žadą. Bet stengiuosi pajausti kiekvieną nuoširdaus žmogaus šypseną. Taip gera, kai niūrią dieną, kažkas nusišypso Tau. 

O visą tai pabaigsiu savo mėgstamiausio autoriaus Paulo Coelho žodžiais: Never give up. When you heart becomes tired, just walk with your legs - but move on.